- žnektelėti
- žnèktelėti, -ėja (-ia NdŽ), -ėjo intr. DŽ 1. Slm, Srv atsitrenkti nukritus, pargriuvus: Tai puoliau, net žnèktelėjau PnmA. Šaka triokšt, aš žnèktelėjau, ir gatava Plv. Kad duosu į žemę, tai ir žnèktelėsi Gd. Kap pasleido, kap žnèktelėjo an žemės DrskŽ. Tai kad davė jis mane į sieną, kad žnèktelėjau Snt. Drūtas matgi, tai kai krėtė an žemę, net žnèktelėjo Sdk. Teip smarkiai krito, kad net žnèktelėjo Jrb. Žnektelėjo ant kietos lentos Vaižg. Teip trenkė šunį žemėn, ka tas net žnèktelėjo Krč. Apsivertė [katinas] aukštynelkas, davėsi nugara į šaką, grabinėjo nagais žievę ir niekur neužsikabinęs žnektelėjo į žemę M.Katil. Tuo metu Adomas kažkur viršuj suriko baisiu balsu ir žnektelėjo nuo mašinos į kitą pusę, prie eglės J.Ap. Po minutės aukštai trinktelėjo šūvis, pro mudu pralėkė kulka ir tuojau žnektelėjo į akmenį Mš. ║ kluptelėti: Paprasto mandagumo žodžius patriūbijo susižadėjusiems ir žnektelėjo staiga ant kelių prieš merginą Pt. 2. smarkiai suduoti, sukirsti: Ka žnèktelėsiu į ausį, ta nurietėsi Vkš. | Tuo laiku žnektelėjo smūgis iš užpakalio A.Rūt.
Dictionary of the Lithuanian Language.